Maži tėvystės atradimai

Ką tik praėjusios „Šeimos amatų mugės“ anonsuose dar prieš jai prasidedant vis skaičiau tokius Agnės Zuokienės žodžius: „Tėvystė yra ne tik pareiga ar atsakomybė – pirmiausia, tai puiki mokykla suaugusiam žmogui, pasirinkusiam šį gyvenimo kelią. Tapęs tėčiu, banko darbuotojas gali pradėti gaminti žaisliukus iš buitinių atliekų, o personalo vadove dirbusi mama gali imti kurti žindymui patogius drabužius“. Skaičiau ir galvojau: „Ech, na ir sekasi gi tiems, kurie tų sugebėjimų naujų atranda ir spėja kažką padaryti“. Ir štai, neprabėgo nei dvi dienos, ir aš supratau, apie ką ten ėjo kalba... Mat netikėtai ir pati atradau tokių sugebėjimų, apie kuriuos anksčiau nesusimąsčiau... :D

Visų pirma, tai dar visai neseniai minėjusi, kad visi rankdarbiavimo įrankiai sukrauti į dėžes, turėjau imti ir traukti kai kuriuos jų lauk, nes brolienė paprašė padaryti pakvietimus į jos jubiliejų. Neturėdama čia atskiros erdvės rankdarbiavimui, o ir neturėdama galimybės išsikrauti visų reikalingų įrankių taip, kad jie būtų patogiai po ranka, turėjau suktis visomis prasmėmis minimaliai. Ir štai, turėdama šalia kompiuterio plius minus 15x20 cm ploto „darbastalį“, kažkaip tai sukurpiau šūsnį tokių va pakvietimų:

Kitą dieną, kai supratau, kad lauke karšta, o vargšiukas Liutauras jau ir taip nudegęs rankytes, kurių per tokį karštį nesinori kišti į jokias ilgas tankaus trikotažo rankoves, ėmiausi ekspromtu dar vieno „projekto“ – laisvų kasdienių marškinukų iš marlės siuvimo. Kadangi susidūriau su ta pačia darbastalio problema, čia sukausi iš padėties užsikėlusi siuvamąją tiesiai ant mums tam kartui „išskirto“ kambario komodos, prie kurios stovėdama, Liutaurui pirma nagrinėjant siuvimo mašinos dėžę, o paskui besisukiojant apie kojas ir vis besitaikant prigriebti mano mindomą pedalą, per pusvalandį sukurpiau tai, ko ir norėjau – paprastus dvipusius a le lietuviško kaimo marškinukus. :D

Žodžiu, mielieji, faktas teisingas – tėvystė išmoko daug ko – per pusvalandį sukurpti rūbą, ant minimalaus darbastalio padaryti vieną ar kitą darbelį, kurio, kitą kartą, net ir didelį stalą beturėdamas, neprisiruoši padaryti... :)

Dviratininkui Liutaurui – 9 mėnesiai

Uch, mėnesiai bėga – kaip pašėlę... Reikalai veja vieni kitus, o Liutauras, jų nepaisydamas, smagiai toliau sau auga ir tobulėja. Išmokęs ropoti, mažasis ropliukas panašu kad pasitenkina šiuo savo sugebėjimu ir naudoja jį tik tuomet, kai laaabai reikia. :) Nuropojęs iki kokio nors daikto, pasiima tąjį ir toliau atsisėdęs ramiai mėgaujasi gyvenimu. Todėl vis dar pakankamai ramiai galiu palikti vaikiną ant lovos, nes net jei ir ropoja, tai pasiekęs lovos kraštą atsargiai pasižiūri žemyn ir traukiasi atgal. Kiba iš tėvelio aukščio baimę bus paveldėjęs?.. :)

Pats smagiausias pastarojo mėnesio užsiėmimas – vaikščioti. Tiesa, prilaikomam už rankučių. Bet kojytes dėlioja mažasis veikėjas taip spitriai ir su tokiu entuziazmu, kad, rodos, ir trijų ratų aplink namą jam negana... :) Kartais išdrįsta vieną rankutę paleisti, bet tai vyksta dar vis nedrąsiai, todėl pats vienas dar per ateinantį mėnesį vargiai ar pradės vaikščioti.

Kalbos srityje kažkokių naujienų per daug nėra, o gal man taip atrodo, nes į trasą eina tie patys de-de, te-te, ma-ma, ate-te, niam-niam, brrrr, trrrr, drrrr, ne-ne, nei-nei, ta-da, abrrr ir panašūs dariniai, paprastai dar nepriskiriami konkretiems objektams ar veiksmams.

Per visus persikraustymus, kaip ir reikėjo tikėtis, vaikinas buvo apleidęs savo tualeto reikalus (nes mamai labiau rūpėjo spėti dėžes supakuoti, nei į vaiko poreikius laiku atsakyti), tačiau panašu, jog pasibaigus adaptacijai, toliau einame teisinga linkme. Vienkartines sauskelnes tam kartui naudojame tik kur toliau nuo namų išvykę ir nakčiai, o būdami namie ar kur aplink juos, puikiai susisukame su puoduku ir daugkartinėmis sauskelnėmis, kurių kalną paveldėjome iš du špokus iš sauskelnių jau ištraukusios kaimynės. Mano džiaugsmui turiu pastebėti, kad po nakties jau kelinta diena pabundame sausut sausutėliai ir, jei mamka netingi keltis iš lovos bei sodinti vaiko ant puoduko, sutaupom ir tą naktinį pampersą. Žodžiu, norisi tikėtis, kad iki vasaros pabaigos pavyks vaikį supažindinti su puodo reikalais tiek, kad rudeniop ar žiemai atėjus nebereikės į kelnes grūsti to didžiulio gniutulo tarp kojų... :) Čia, aišku, tokia plano maksimum svajonė, ir dar neaišku, ar per visus persikraustymus į LT ji neatsikels tolimesniam laikui, bet pasvajoti juk vis tiek galima, tiesa? :)

Neigiamiausia kraustymosi pasekmė – čiulptukas... Uf, reikės kažkaip atpratinti vaikį laikui atėjus, nes dabar tai bėda bėda – labai jau didelis draugas tas daiktas... :/

Intensyvus šis mėnuo buvo ir visokiom vasariškom atrakcijom. Turėdama laisvesnę minutę kitą ir besidžiaugdama tuo, kad keliauti iki vieno ar kito taško su Liutauru darosi vis paprasčiau (nes nereikia nuvilkinėti/užvilkinėti kalno šaltojo sezono rūbų, o ir auto kėdutę įsigijom didesnę ir patogesnę), pasistengiau per pastarąjį mėnesį aprūpinti vaikiną visokiausiu vasariniu inventoriumi. Nesakykit – gėris tie vadinami blusturgiai ir garažiniai turgeliai... Vos už 5 dolerius numedžiojusi naują vaikišką baseinuką, kitą kartą nukoviau vežimaitį, o finale vos už 2 dolerius radom ir mano taip ieškotą sėdynę dviračiui... Jeeee – mano svajonė išsipildė. Naujos ir brangios pirkti nesinorėjo, nes kiek gi čia tos vasaros, o, be to, daug jų vos padėvėtų gali rasti internete ar tuose pačiuose turgeliuose (klausimas tik kainos – ar pigiai, ar laaabai pigiai rasi), tad kantriai ieškojau ir... štai... :) Dar tą pačią dieną sėdynę iššveitėm, išplovėm, saulutėje išdžiovinom ir, iš Dariaus sūnėno paveldėję dviračio šalmą (tiesa, tasai dar kiek didokas, tad jau užsisakiau internete mažesnį), vakare apsukom aplink kvartalą garbės ratą...

Kadangi daugiausiai važinėtis dviračiu savaitės dienomis planuoju aš, tai kėdutę pritvirtinom ant mano dviračio. Jei ką, tai tėvelis nuotraukoj čia tik pozuoja... :P

Žodžiu, labai tikiuosi dar jus greitu laiku palepinti kitais vasariniais fotoreportažais, o tam kartui tiek – einam toliau augintis žandukų iš leškikių, nes kitą savaitę važiuosim pas pediatrę svertis ir matuotis, tai reikia pasirodyti visame gražume... :)

Nėra nieko pastovesnio už kaitą...

Kas mane kiek ilgiau pažįsta, turbūt žino, jog tai – mano mėgstamiausia frazė... Ir panašu, jog šios dienos būsenai aprašyti ji tinka labiausiai. Mat prieš dvi savaites išsikraustėme iš savo buto, kuriame pragyvenome beveik penkerius metus, o vietą, į kurią atsikraustėme tam kartui, paliksime jau po dviejų mėnesių. Žodžiu, gyvenu tokia kintančia laikinumo būsena, kurią aprėmina po visus galus išbarstytos pusiau atidarytos dėžės ir krūva galvoje besisukančių minčių ta tema: ką vežtis, ką palikti, ko dar reikėtų nusipirkti ir pan... Šalia viso to, žinoma, Liutauras gyvena savo gyvenimą, praeitą savaitę pradėjęs ropinėti, tuo pačiu išsidaiginęs antrąjį dantuką, o vakar jau ir gestų kalbos ėmęsis, parodydamas visiems gerai pažįstamą „ate“. Žodžiu, šalia kraustymosi, kuris praėjo pakankamai sklandžiai (tai – jau dešimtasis mano kraustymasis per paskutinius 7 metus) mintyse kirba ir planai išmokyti vaikinuką kuo daugiau ženklų – su viltimi, kad visa tai sumažins jo zyzimo per parą laiką. :))

Žodžiu, viso to pasekoje turiu prisipažinti, kad įrašų tam kartui dienoraštyje laaabai apretės. Nes visi rankdarbiams skirti įrankiai – supakuoti, fotoaparatas irgi kiek apleistas, na, o rankose, persikrausčius į namą per tris aukštus, dažniausiai dabar būna ponaitis Liutauras, laisvajai rankai geriausiu atveju leidžiantis man nešti tik tokius daiktus, kaip žaislai, batai, gertuvės ir pan... :) Uoj, kaip įvertini, žmogus, tokiu atveju savo kuklų būstą su viena gyvenamąja erdve, kurioje viskas po ranka, ir niekam niekur nereikia lakstyti... :)

Žodžiu, brangieji, tam kartui tiek, nors būtų ką parašyti ir daugiau... Deja, laikas, kai Liutauras miega, prabėga žymiai greičiau, nei norėtųsi, o jam pabudus, kompiuteris lieka kitame kambaryje kantriai laukti kito Liutauro miego... :)